Arabų kalba: standartinės formos ir tarmių supratimas

Podcast'o scenarijus

Benas: Sveiki sugrįžę į „Vocafy“ laidą „Kalbų istorija“. Aš esu Benas, ir vėl su Klara. Po mūsų kelionės po platų Afrikos lingvistinį kraštovaizdį, dabar sutelksime dėmesį į vieną kalbą, apimančią du žemynus, kuria kalba daugiau nei 400 milijonų žmonių – arabų kalbą. Bet, Klara, pirmas dalykas, kurį sužinai apie arabų kalbą, yra tai, kad frazė „viena kalba“ labai klaidina.

Klara: Sveikas, Benai. Tai puiki vieta pradėti. Tai pagrindinis arabų kalbos paradoksas. Viena vertus, tai vieninga kalba su bendru raštu ir paveldu. Kita vertus, kalbėtojui iš Maroko ir kalbėtojui iš Irako gali būti sunku palaikyti paprastą pokalbį. Taip yra todėl, kad arabiškai kalbantis pasaulis gyvena būsenoje, kurią lingvistai vadina „diglosija“.

Benas: Diglosija. Skamba sudėtingai. Ką tai reiškia paprastais žodžiais?

Klara: Įsivaizduok, kad turi dvi skirtingas kalbos versijas, kurias naudoji skirtingomis progomis. Yra oficiali, „šventinė“ versija, ir yra kasdienė, neformali versija, kuria kalbi namuose. Arabų kalboje šis pasidalijimas yra daug ryškesnis nei daugelyje kitų kalbų.

Benas: Gerai, tai išskaidykime šias dvi versijas. Kokia ta oficialioji?

Klara: Tai yra šiuolaikinė standartinė arabų kalba, arba ŠSA. Ji yra tiesioginė klasikinės Korano arabų kalbos palikuonė. Tai vienybės kalba. Būtent ją skaitai knygose ir laikraščiuose, girdi universitetų paskaitose ir, kas svarbiausia, tai yra naujienų transliacijų kalba. Jei įsijungsi „Al Jazeera“ ar bet kurį kitą didelį panarabišką naujienų kanalą, vedėjai kalbės ŠSA. Tai užtikrina, kad politinė kalba ar naujienų reportažas būtų suprantamas nuo Rabato iki Rijado.

Benas: Vadinasi, ją visi supranta. Bet ar žmonės ja iš tikrųjų kalba? Pavyzdžiui, su draugais ar šeima?

Klara: Beveik niekada. Ir tai yra esmė: ŠSA niekam nėra gimtoji kalba. Visi jos mokosi mokykloje, bet jos nenaudoji derėdamasis turguje ar kalbėdamasis su taksi vairuotoju. Tam tu naudoji antrąją versiją – tarmes.

Benas: Tarmes. Tai ta kasdienė, neformali kalba. Kuo jos skiriasi viena nuo kitos?

Klara: Labai skiriasi. Tai gyvybinga, pulsuojanti arabų kalbos širdis, žinoma kaip `Ammiyya`. Kiekvienas regionas turi savo. Kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Libano ir Sirijos, tarmės paprastai yra abipusiai suprantamos. Bet didėjant atstumui, didėja ir lingvistinis atotrūkis. Šiaurės Afrikos tarmės, vadinamos magrebo arabų kalba arba darija, yra stipriai paveiktos berberų kalbų ir prancūzų kalbos, todėl arabams iš Artimųjų Rytų jas ypač sunku suprasti.

Benas: Tai jei jos tokios skirtingos, kaip tada egzistuoja didžiulė, bendra kultūra, pavyzdžiui, kinas ir muzika? Kaip hitu tapusi daina iš vienos šalies išpopuliarėja kitoje?

Klara: Tai fantastiškas klausimas, o atsakymas slypi arabų pasaulio kultūros sunkiasvoryje – Egipte. Dešimtmečius Egiptas buvo „Artimųjų Rytų Holivudas“, sukūręs daugybę filmų, TV laidų ir dainų. Dėl šios priežasties Egipto arabų kalbos tarmė tapo plačiausiai suprantama visame regione. Net jei Saudo Arabijos gyventojas ir tunisietis nesupranta vienas kito gimtosios tarmės, jie dažnai gali rasti bendrą kalbą pereidami prie supaprastintos Egipto arabų kalbos, kurią abu žino iš filmų.

Benas: Vadinasi, Egipto kinas sukūrė savotišką neoficialią lingua franca. Tai žavu. O kaip dėl besimokančiojo? Su kokiais unikaliais ypatumais tenka susidurti, nepriklausomai nuo to, ar mokaisi ŠSA, ar tarmės?

Klara: Pirmas dalykas yra raštas. Jis rašomas iš dešinės į kairę, o tai smagus protinis persivertimas. Bet gražiausia ir galingiausia savybė yra šaknų sistema. Dauguma žodžių yra sudaryti iš trijų priebalsių šaknies. Pavyzdžiui, šaknis K-T-B yra susijusi su rašymo idėja. Iš šios vienos šaknies gauni `kitab` (knyga), `katib` (rašytojas), `maktab` (biuras) ir `maktaba` (biblioteka). Kai išmoksti šaknį, gali atrakinti visą žodžių šeimą.

Benas: Tai tarsi slaptas žodyno kodas. O kaip garsai? Girdėjau, arabų kalboje yra garsų, kurių nėra anglų kalboje.

Klara: Tikrai taip. Yra keletas gilių, gerklinių garsų, kaip garsusis `ayn` (ع), tariamų giliai gerklėje. Jų įvaldymas yra tikras iššūkis besimokantiesiems, bet tai būtina norint skambėti autentiškai.

Benas: Tai mus priveda prie pagrindinio klausimo kiekvienam, norinčiam mokytis: nuo ko išvis pradėti? Nuo ŠSA ar konkrečios tarmės?

Klara: Tai visiškai priklauso nuo tavo tikslų. Jei nori skaityti literatūrą, suprasti naujienas ir turėti tvirtą pagrindą visam arabų pasauliui, pradedi nuo ŠSA. Ji suteikia tau „universalų raktą“. Bet jei tavo tikslas yra kitais metais keliauti į Jordaniją ir susirasti draugų, turėtum mokytis vietinės Levanto tarmės. Kasdienėse situacijose bendrausi daug greičiau.

Benas: Ar yra koks nors tarpinis variantas?

Klara: Be abejonės. Dažniausias patarimas – pradėti nuo ŠSA pagrindų, kad suprastum raštą ir gramatiką, o tada pereiti prie plačiai suprantamos tarmės, pavyzdžiui, Egipto ar Levanto, lavinant kalbėjimo ir klausymo įgūdžius. Taip gauni geriausia iš abiejų pasaulių.

Benas: Taigi, arabų kalba nėra viena kalba, o visa lingvistinė visata, kurią jungia oficialus, rašytinis standartas, bet kuri gyvuoja šimtuose vietinių variantų.

Klara: Būtent. Mokytis arabų kalbos, bet kurios jos formos, yra kvietimas į vieną turtingiausių ir istoriškai svarbiausių pasaulio kultūrų. Tu mokaisi ne vienos kalbos; tu gauni prieigą prie jų visų.

Benas: Kaip įspūdingai pasakyta. Taigi esmė – nebijoti sudėtingumo, o matyti jį kaip vartus į visą civilizaciją. Klara, labai tau ačiū, kad mums nušvietei šį neįtikėtiną lingvistinį pasaulį.

Klara: Buvo malonu, Benai. Bet kada.