Neįtikėtina anglų kalbos istorija

Suprasti anglų kalbą – tai atsekti jos kelionę nuo kuklios germanų tarmės, kuria kalbėta atokioje saloje, iki neginčijamos pasaulio lingua franca. Šios istorijos išmanymas nušviečia kalbos struktūrą, paaiškina jos netaisyklingumus ir paverčia mokymosi procesą iš paprasto pratimo į pasaulinio kultūrinio reiškinio atradimą.

Nuo ištakų iki radikalios transformacijos: anglų kalbos gimimas

Anglų kalbos istorija prasideda V amžiuje po Kristaus, kai germanų gentys – anglai, saksai ir jutai – atsikėlė į Britų salas. Jų atsinešta kalba, dabar žinoma kaip senoji anglų kalba, buvo vakarų germanų tarmė, artimai susijusi su senąja fryzų ir senąja saksų kalbomis. Jos struktūra buvo sudėtinga, su turtinga linksnių ir gramatinių giminių sistema, panašia į šiuolaikinę vokiečių kalbą. Šio laikotarpio žodžiai sudaro šiuolaikinės anglų kalbos pamatą, įskaitant tokias esmines sąvokas kaip hūs (namas), wæter (vanduo) ir mann (žmogus).

Šis germanų pamatas vėliau patyrė dvi transformuojančias invazijas. Pirma, nuo VIII iki XI amžiaus vikingų antpuoliai ir gyvenviečių kūrimas atnešė senąją skandinavų kalbą. Kadangi senoji skandinavų ir senoji anglų kalbos buvo tam tikru mastu tarpusavyje suprantamos, kalbos susimaišė. Šis kontaktas turėjo didelį supaprastinantį poveikį anglų kalbos gramatikai, panaikindamas daugelį sudėtingų galūnių. Taip pat kalba pasipildė tūkstančiais pagrindinių žodyno žodžių, dažnai reiškiančių kasdienius daiktus ir veiksmus, pavyzdžiui, sky, skin, leg, get, take, bei įvardžiais they, them ir their.

Antrasis ir lemiamas įvykis buvo Normanų užkariavimas 1066 metais. Vilhelmo Užkariautojo pergalė įtvirtino prancūziškai kalbantį valdančiąjį sluoksnį. Beveik 300 metų prancūzų kalba buvo dvaro, teisės ir administracijos kalba, o anglų kalba liko prastuomenės kalba. Tai sukūrė lingvistinę stratifikaciją, kuri matoma ir šiandien. Anglosaksų valstiečiai, auginę gyvulius, vartojo senosios anglų kalbos žodžius (cow, pig, sheep – karvė, kiaulė, avis), o normanų lordai, kurie juos valgė, vartojo iš prancūzų kalbos kilusius žodžius (beef, pork, mutton – jautiena, kiauliena, aviena). Šiuo laikotarpiu į anglų kalbą atėjo daugiau nei 10 000 prancūziškų žodžių, ypač valdymo (government, parliament, state), teisės (judge, jury, evidence) ir aukštosios kultūros (art, music, fashion) srityse. Rezultatas – vidurinė anglų kalba, tikra hibridinė kalba su germanų gramatika ir stipriai romanų kalbų paveiktu žodynu.

Anglų kalbos „ypatumai“: struktūrinė analizė

Unikali anglų kalbos istorija paaiškina daugelį jos sudėtingiausių ypatumų, su kuriais susiduria besimokantieji.

• Neprilygstamas gebėjimas skolintis žodžius: Kitaip nei lingvistiškai konservatyvesnės kalbos, anglų kalba visada pasižymėjo ypatingu gebėjimu perimti žodyną iš kitų kultūrų. Po prancūzų kalbos antplūdžio Renesansas atnešė lotyniškų ir graikiškų žodžių bangą, skirtą naujoms mokslo ir filosofijos sąvokoms apibūdinti. Vėliau pasaulinė prekyba ir kolonializmas atnešė žodžių iš visų pasaulio kampelių, pavyzdžiui, shampoo (iš hindi kalbos), ballet (iš prancūzų kalbos), piano (iš italų kalbos), tycoon (iš japonų kalbos) ir zombie (iš Vakarų Afrikos kalbų). Dėl to anglų kalba, ko gero, yra kalba su didžiausiu žodynu pasaulyje.

• Rašybos ir tarimo mįslė: Garsusis neatitikimas tarp anglų kalbos rašybos ir garso daugiausia atsirado dėl reiškinio, vadinamo Didžiuoju balsių poslinkiu. Tai buvo sisteminis visų ilgųjų balsių tarimo pokytis, vykęs tarp XV ir XVIII amžių. Pavyzdžiui, žodžio „house“ tarimas, kadaise buvęs „huus“ (panašiai kaip šiuolaikiniame žodyje „goose“), pasikeitė į dabartinį. Tačiau XV amžiuje išradus spaudos mašiną, rašyba pradėta standartizuoti dar nepasibaigus šiam garso pokyčiui. Dėl to anglų kalbos rašyba yra vėlyvosios vidurinės anglų kalbos tarimo momentinė nuotrauka, o jos garsai toliau evoliucionavo, sukurdami atotrūkį, kurį šiandien matome tokiuose žodžiuose kaip though, through, tough ir thought.

• Supaprastinta gramatinė struktūra: Tos pačios istorinės jėgos, kurios komplikavo jos žodyną, dramatiškai supaprastino gramatiką. Senosios anglų ir senosios skandinavų kalbų susidūrimas, o vėliau ir prancūzų kalbos įtaka, lėmė daugumos gramatinių linksniuotės formų išnykimą. Anglų kalba neteko sudėtingos linksnių sistemos ir, kas svarbiausia, gramatinės giminės. Skirtingai nei vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbose, daiktavardis anglų kalboje (the table, the sun, the idea) neturi giminės, kurią reikėtų įsiminti. Ši supaprastinta gramatika su gana paprastomis veiksmažodžių asmenuotėmis ir rėmimusi žodžių tvarka, o ne linksniavimu, gerokai sumažina barjerą pradedantiesiems kalbos mokytis ne gimtakalbiams.

Iškilimas iki pasaulinės kalbos

Anglų kalbos kelionė iš salos kalbos į pasaulinę vyko trimis pagrindiniais etapais.

1. Britų imperija: Nuo XVII iki XX amžiaus Britų imperijos plėtra per kolonizaciją, prekybą ir administravimą įtvirtino anglų kalbą kaip galios kalbą visuose žemynuose.

2. Amerikos iškilimas: XX amžiuje Jungtinės Valstijos tapo pirmaujančia pasaulio ekonomine, politine ir karine galia. Jos kultūrinė produkcija – Holivudo filmai, populiarioji muzika ir žiniasklaida – bei dominavimas mokslo ir technologijų srityse įtvirtino anglų kalbą kaip pagrindinę tarptautinio bendravimo kalbą.

3. Skaitmeninė revoliucija: Interneto, kurio ištakos yra Jungtinėse Valstijose, aušra pavertė anglų kalbą numatytąja technologijų kalba. Programavimo kalbos, ankstyvoji interneto infrastruktūra ir pasaulinės socialinės žiniasklaidos platformos buvo sukurtos anglų kalbos pagrindu, todėl jos mokėjimas tapo būtinas norint dalyvauti skaitmeniniame amžiuje.

Šis pasaulinis paplitimas lėmė turtingą pasaulio anglų kalbų (World Englishes) įvairovę. Ryškiausias skirtumas yra tarp britiškosios anglų kalbos (BrE) ir amerikietiškosios anglų kalbos (AmE), kurios skiriasi tarimu, rašyba (colour/color) ir žodynu (lift/elevator, flat/apartment). Tačiau egzistuoja ir daug kitų gyvybingų, standartizuotų variantų, įskaitant Australijos, Kanados, Indijos ir Pietų Afrikos anglų kalbas, kurių kiekviena turi savo unikalių bruožų. Besimokančiajam tai reiškia, kad nėra vienos „teisingos“ anglų kalbos, o greičiau – standartų šeima. Tikslas – nuosekliai laikytis pasirinkto standarto, kartu ugdant platų kitų variantų supratimą.

Anglų kalbos ateitis: kas mūsų laukia?

Anglų kalbai tapus pasaulio nuosavybe, jos ateitis taip pat yra pasaulinė. Viena ryški tendencija yra "Globish" (Global English) – funkcinės, supaprastintos kalbos versijos, kurią dažnai naudoja ne gimtakalbiai, bendraudami su kitais ne gimtakalbiais, iškilimas. Joje pirmenybė teikiama naudingumui ir aiškumui, o ne idiomatiniams niuansams, kalbą susiaurinant iki maždaug 1500 žodžių branduolio.

Be to, technologijos, ypač vertimas realiuoju laiku, yra pasirengusios pakeisti kalbų dinamiką. Nors šie įrankiai neabejotinai palengvins pagrindinį bendravimą, vargu ar jie pakeis gilaus kalbinio meistriškumo poreikį. Nišansai, kultūrinis kontekstas, įtikinėjimas ir kūrybiškumas išlieka žmonių kalbėtojų sritimi. Tikėtina, kad ateityje anglų kalba nebus vienintelė, o veiks kaip pagrindinė pasaulinė jungtis vis labiau daugiakalbiame pasaulyje, egzistuodama kartu su kitomis kylančiomis kalbomis, tokiomis kaip kinų mandarinų ir ispanų.

Gyvasis palikimas

Šiandieninė anglų kalba yra gyvas muziejus. Jos gramatika liudija germanų kilmę, žodynas – turtinga pasaulio istorijos mozaika, o rašyba – langas į viduramžių praeitį. Tai kalba, suformuota užkariavimų, supaprastinta kontaktų ir išplitusi per prekybą bei kultūrą. Mokytis anglų kalbos – tai ne tik įgyti įgūdį; tai įsitraukti į šią gyvą istoriją ir gauti prieigą prie išties pasaulinio pokalbio.